Minint kalvystės istoriją iš tokių miestų pirmiausiai noriu paminėti Ukmergę, Rokiškį, Zarasus ir kai kuriuos kitus Siaurės Lietuvos miestus ir miestelius – Žagarę, Joniškį, Žeimelį. Susipažinęs su archyvine ir rašytine informacija, manau, kad tų miestų augimui, o drauge ir amatininkų skaičiui didelę reikšmę turėjo palyginti arti buvusi Rygos miesto rinka. Galima tvirtinti, kad Ryga iš dalies skatino viso Siaurės Rytų Lietuvos regiono prekybinę ir ūkinę veiklą, o sykiu ir amatus – račdirbystę ir kalvystę. Nuolat čia gyvenusiems amatininkams palyginti dažnai teko gaminti ir tvirtai apkaustyti įvairias prekių gabenimo (prekybinio transporto) priemones. Nemažą reikšmę turėjo ir augantys prekybos, amatų bei kultūros (įvairaus pobūdžio parodų) miestai Šiauliai, Ukmergė, pagaliau ir tolokai esantys – Vilnius ir Kaunas.
Būdavo ir tokių atvejų, kai meistrai į Lietuvą atvykdavo iš Latvijos ir kitų kaimyninių šalių. Pastebimai kalvių ir šaltkalvių skaičius šiame regione išaugo XIX a. antroje pusėje, nutiesus Petrapilio-Varšuvos geležinkelį. Tai buvo labai svarbi aplinkybė, skatinusi Lietuvos kalvystę. Matyt, XIX a. pab.-XX a. pradžioje kai kuriuose minėtuose šio regiono miestuose buvo nuo kelių iki keliolikos kalvių ir šaltkalvių.
Be to, išlaisvinti nuo baudžiavos valstiečiai dvarų pavyzdžiu ėmėsi sparčiau ir intensyviau tobulinti savo žemės ūkį ir naudoti modernesnius žemės apdirbimo padargus. Jei dvarai, pradedant XVIII a. pabaiga, tokių patobulintų žemės apdirbimo padargų atsigabendavo iš užsienio, tai valstiečiai (tiek smulkūs, tiek vidutiniai, tiek ir stambūs ūkiai) tenkinosi vietinių kalvių paslaugomis ir, kaip rodo Rusijos geografų draugijos Šiaurės Vakarų skyriaus surinkti duomenys, visi jie skyrė didesnę ar mažesnę dalį lėšų tiems padargams remontuoti („Žemdirbystė, kalvystė ir kiti verslai”).
Pagal tai, kokius gyventojų sluoksnius kalviai aptarnavo, kur jie buvo įsikūrę ir, pagaliau, kokios buvo jų darbo ir buities sąlygos, galima juos (panašiai kaip ir jų dirbtuves – kalves ir šaltkalves) skirstyti į tris pagrindines grupes: miestų, dvarų ir kaimų kalvius. Panašų kalvių skirstymą nurodė ir latvių etnologe I.Leinasare. Tiesa, ji kalbėjo tik apie dvarų ir kaimų kalvius. Pastaruosius ji vadino „valstiečių kalviais”. Tuo tarpu lenkų kalvystės tyrinėtojas R.Reinfusas (R.Reinfuss) kaimo kalvius skiria į tris grupes: pavienius, kaimo bendruomenių ir dvarų (palivarkų). Mes, deja, neturime pakankamai duomenų tvirtinti, kad greta pavienių, dirbusių individualiai skardos gaminiai, buvo ir kaimo bendruomenių kalvių institucija. Užuominų apie tai, tiesa, yra, bet jų nepakanka. Kalvius būtų galima skirstyti ir taip: individualūs (arba kalviai profesionalai), tik iš to amato gyvenantys, kalviai-žemdirbiai, turintys iki 10-12 ha, ir kalviai-stambūs ūkininkai, turintys 20-30 ha ir daugiau žemės, pramokę kalviauti ir dažniausiai tenkinantys tik savo ūkio reikmes. Tačiau tokių kalvių buvo ne tiek jau daug: apie 2-3 proc. (ir tik kai kuriose Žemaitijos vietose) bendro kalvių skaičiaus.
Dvarų ir palivarkų kalvius taip pat skiriame j atskirą kategoriją. Dalis jų buvo keliaujantys (ateinantys „iš šalies”) ir neturintys savo dirbtuvių. Dažniausiai jie dirbo pagal sutartis. Viena iš jų sudaryta vieneriems (1902-1903 m.) metams, bet buvo keletą kartų pratęsiama. Tai buvo Dieveniškių kaimo valstiečio, t.y. kalvio žemdirbio M.Šatkauskio (ar Šatkausko; Satkaus?) sutartis su Jašiūnų dvaro savininko M.Balinskio palikuonimis. Šioje sutartyje bene įdomiausia yra tai, kad už sulygtą metinę algą ir ordinariją kalvis privalėjo išlaikyti ir savo padėjėją. Pasibaigus sutarčiai, visi dvaro kalvės įrankiai turėjo būti tvarkingai perduoti dvaro administracijai. Be to, sutartyje buvo numatytas išties retas atvejis, kad žiemos metu kalvis privalėjo dirbti (ryte ir vakare) po dvi valandas prie žiburio ( „Kalvystė Lietuvos dvarų dokumentuose”, „Iš Jašiūnų techniškosios praeities”. Pastarasis straipsnis išspausdintas 2000 m. išėjusiame jubiliejiniame VUB metraštyje.Panašių kalvių sutarčių su kaimų bendruomenėmis kol kas nepavyko rasti ir todėl tvirtinti, kad Lietuvos kaimų bendruomenės turėjo (išlaikė ar samdė?) tokius kalvius, dar negalima, bet manau, pagal latvių ir lenkų analogiją taip galėjo būti.
Iš anksčiau nurodytų faktų matome, kad jau nuo XV-XVI a. amatininkai labiausiai telkėsi miestuose ir miesteliuose. Todėl išskirti miestų kalvius iš bendro mūsų šalies kalvių skaičiaus yra netikslinga jau vien dėl to, kad daugelyje Lietuvos miestų jie užėmė svarbią vietą tarp kitų amatininkų („Jurbarkiškių verslai (XIX a.-XX a. pirmoji pusė”). Be to, skirstydami kalvius į 3 dideles grupes, visų pirma turėti omenyje visi tie kalviai, kurie buvo tikri profesionalai, t.y. buvo gerai pasirengę, jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo tik amatas. O tokių tikrų profesionalų daugiausiai buvo miestuose ir iš dalies dvaruose, nes Čia įsikūrę (arba laikinai dirbantys) kalviai nuosavos žemės neturėjo ir todėl gyveno tik iš kalvystės (iš uždarbio, algos ir ordinarijos).
